Trimitininkas Romualdas Sabaliauskas – ne tik vienas iš Šiaulių bigbendo, gyvuojančios jau 22-us metus, įkūrėjų, bet ir birželio viduryje jau 15-ą kartą skambėsiančio tarptautinio „Big Band Festival Šiauliai 2024“ sumanytojo.
Kokia ta vingiuota, beveik visą gyvenimą trunkanti muzikinė Šiaulių bigbendo meno vadovo ir dirigento asistento Romualdo kelionė gimtame mieste, kuo ypatinga bigbendų festivalio pradžia ir kokie ambicingi ateities planai?
Meilė trimitui nuo pirmo garso ir išėjimas iš orkestro skaudančia širdimi
76-erių Romualdo žodžiais, papasakoti apie bigbendų festivalio „gimimą“ įrankį, Šiaulių bigbendo įkūrimo istorijos, o jam neprisiriš – pažinties su bigbendais dar vaikystėje. Užaugęs šiauliečių darbininkų šeimoje Romualdas tapo vieninteliu iš keturių vaikų, kurį sudomino muzika.
Tarp bendraklasių pastebėtas orkestro vadovo, jis pirmiausia pradėjo groti Šiaulių vaikų pučiamųjų orkestre.
„Žinojau, kad „triūba“ (kaip pats vadina trimitą – aut. pastaba) yra vedantisis balsas, todėl niekuo kitu groti nenorėjau, iš karto įsimylėjau“, – prisimena Romualdas.
Baigęs vaikų muzikos mokyklą, vėliau pateko į muzikos techniką ir perėjo groti į tenykštį pučiamųjų orkestrą.
„Apie jokįzą tais laikais nei džiazu būtų galima visiškai, džiazas iš viso buvo keiksmažodis, muzikos stilius – priešiškas tuometinei valdžiai. Bigbendai Lietuvoje tada grojo tik estrados kūrinius“, – pasakoja trimitininkas.
Besimokydamas technikume, vos septyniolikos vaikinas gavo kvietimo namų groti Šiaulių kultūros bigbende ir tenykščiuose šokiuose. Technikumo taisyklės draudė mokiniams groti kituose kolektyvuose, tačiau jaunuolis neatsispyrė pagundai:
„Vaikystėje varvindamas seilę ėjau ant Salduvės piliakalnio klausytis ten pasirodančio šio bigbendo, kuriame, mano akimis, grojo tikti grandai“.
Žinoma, jauną muzikantą džiugino ir galimybė užsidirbti: Romualdas skaičiuoja, kad grodamas bigbende ir šokiuose uždirbdavo tiek, kiek tuometinis gamyklos vyr. inžinierius ar net direktorius.
Dešimt bigbendo koncertų per mėnesį, gastroles Latvijoje, Estijoje ir Ukrainoje, vakarinius grojimus šokiuose ilgai paslaptyje išsaugoti nepavyko. Kitą dieną po koncerto, kuris, kaip nusprendė, turėjo būti paskutinis prieš jam vėl pilnai atsint mokslas, jaunasis trimitininkas pamatė savo pavardę išbraukti iš technikumo moksleivių sąraše.
Be darbo Romualdas neliko. Jau netrukus gavo kvietimo groti Šiaulių statybos tresto bigbende, į kurį buvo sukviesti vien tik Lietuvos muzikantų, pagrinde – kauniečiai. Tenykštėmis darbo sąlygomis irgi leidžia skųstis:
„Visiems atvykusiems skyrė butus, mokėjo mums gerus atlyginimus. Žinoma, buvome įforminti betonuotojais, tinkuotojais, bet algas gaudavome už itin aukšto lygio grojimą orkestre“.
Vos pasidžiaugęs geromis darbo sąlygomis, Romualdas šaukimą į tuometinę armiją, tačiau ir tarnaudamas Odesoje aktyviai gavo dainų ir šokių ansamblio veikloje. Grįžo tiesiai į Šiaulių pučiamųjų orkestrą, kuriame vėliau grojo bemaž 18 metų Iš jo išėjo savo naru, sulaukęs kvietimo ateities dirbti versle.
Kūrė, reikėjo didesnių finansinių galimybių, kurių muzikanto darbas tuomet nesuteikdavo. Bet orkestrą Romualdas paliko skaudančia širdimi: „Parašiau pareiškimą išeiti ir jį nešdamas pradėjau verkti“.
Šiaulių bigbendas – geriausias Lietuvoje
Nors „triūbos“ verslininku tapęs muzikantas pilnai neatsisakė, pasitaiko progų vis ja pagrodavo, puikiai prisimena jo gyvenimą aukštyn kojomis apvertusius ir į jį jį vėl nugrąžinus 2002-uosius.
Tuomet Romualdas vadovavo 300 žmonių kolektyvui ir minėjo savo 55-metį. Kai jo pasiteiravo, ko norėtų ta proga dovanų, jis pusiau juokais, pusiau rimtai atsakė, kad norėtų naujos „triūbos“ (mat savo trimitą, kurį laiką buvo juo negrojęs, atidavęs pažįstamam muzikantui – aut. pastaba).
Tačiau juokas virtualia bendradarbių dovana. Profesionalų instrumentą padėjo nupirkti Santa Monikoje, JAV gyvenęs Romualdo bičiulis.
„Pradėjau galvoti, ką toliau daryti su tuo nauju trimitu, vienas negrosi“, – prisiminjuk prisimink. Iš pradžių buvo kilę minčių grįžti į Šiaulių pučiamųjų orkestrą, bet prisiminė savo vaikystės, 1960-ųjų Šiaulius, apie kuriuos veikė net trys bigbendai: statybos tresto, „Elnio“ gamyklos ir kultūros namų. „Praėjus keturiems dešimtmečiams šių kolektyvų nebebuvo, bet jų muzikantai – „senoji gvardija“, kaip juos vadinau, dar buvome likę. Taip ir susirinkome 19 žmonių. Kadangi buvome visi vienmečiai, pasivadinome Šiaulių senjorų bigbendu“, – pasakoja vienu iš kolektyvo įkūrėjų tapęs trimitininkas.
Antrą kartą tokiai avantiūrai, Romualdo žodžiais, nebesiryžtų. Subūrus kolektyvą, prasidėjo kova ir nesibaigiančios pastangos įrodyti miesto valdžią, kad Šiauliams reikia profesionalaus bigbendo.
Iš pradžių senjorų bigbendas buvo priskirtas miesto kultūros namams, nors net patalpų repeticijoms ten nebuvo. Mainais į nemokamus bigbendo koncertus su „Polifonijos“ choru sutardavo, kad leistų repetuoti choro salėje.
2006 metais kolektyvo vyriausiuoju meno vadovu bei dirigentu tapo Jaroslavas Cechanovičius. 2009-aisiais bigbendas įgijo profesionalaus džiazo orkestro statusą ir tapo Šiaulių bigbendu. Jo sudėtis atsinaujino: kadangi Šiaulių muzikos mokyklos nebuvo ir iki šiol nėra džiazo muzikos klasių, muzikantų teko žvalgytis visoje Lietuvoje ir neto Latvijoje.
„Taip po truputį susikviečiau vienus specialiai mūsų šalies muzikantus, o ilgainiui, nuo 2015 m., kai kolektyvo meno vadovu tapo dirigentas iš Latvijos Raitis Ašmanis, prie jo prisijungė dar du jo tėvynainius“, – pasakoja Romualdas. Tai, kad nuo 2009 metų iki šiandienos kolektyve tik trys nariai, vadina didžiuliu pasiekimu.
„Įgyvendinau savo svajonę – Šiauliuose turėti veiklą Lietuvoje bigbendą, – tikina profesionalus sportas, – kadangi muzika nėra sportas, ir čia dėl prizinių vietų nekovojame, tikiu, kad ir Klaipėdos, ir Kauno, ir Jievaro Jasinskio kolektyvai – geri. Ir mūsų bigbendas yra geras. Drąsiai galime reprezentuoti Šiaulius visame Europoje, bet kokiame festivalyje gėdos nepadarysime“.
Romualdas džiaugiasi Šiaulių bigbendo, dabar užsiima Šiaulių miesto koncertinei įstaigai „Saulė“, repeticijoms turimomis naujomis priestato patalpomis.
„Klaipėda pavydu į mus žiūri, niekas Lietuvoje tokių patalpų neturi“, – neabejoja su as.
Skaičiuodamas visus Šiaulių bigbendo veiklos metus, Romualdas neprisimena nei vienos repeticijas ar koncerto, jossa kollektiivas piedalās unaccompanied minors.
„Mūsų, muzikantų visada yra 18, 19-as – dirigentas. Jei kažkas negali groti, visada randa kitą, kas galėtų jį pakeisti. „Kliauzių“ grodami irgi daryti negalime, jų mūsų meno vadovas ir dirigentas neatleidžia. Pirmoje pakartojimų tvarką dar gali suklysti, betroje jau turi groti dievas“, – apie griežtą kolektyvo ir aukštus reikalavimus muzikantams atvirauja kaip.
Bigbendų festivalyje norėtų matyti pasaulinio garso atlikėjus
R. Sabalauskas prisimena, kad mintis organizuojai Šiauliuose vienintelį Baltijos šalių tarptautinį bigbendų festivalį jam kilo ekspromtu, siekiant, kad Šiaulių bigbendas tobulėtų. Kadangi lėšų festivalio organizavimui miesto valdžia tuomet skirdavo vos kelis kartus, norėdamas prisikviesti kolektyvų, Romas pirmiausia į su Šiaulių draugijų miestų atlikėjus:
„Darėme mainus. Mes pas juos nuvažiuodavome koncertuoti, jie atvažiuodavo pas mus“.
Pavyko užmegzti draugiškus santykius su JAV ambasada Lietuvoje. Su jos pagalba į Šiaulius nemokamai atvyksta koncertuoti JAV muzikantai, kurie gyvena ir dirba Vokietijoje. Pasirodęs Liepojos festivalyje Šiaulių senjorų bigbendas susidraugavo su tenykščiu jūros pajėgų bigbendu, kuris irgi neatlygintinai pasirodė Šiauliuose.
Pernai per dvi festivalio dienas sulaukta virš penkių pramogų žiūrovų ir tai, anot Romualdo, – puikus pasiekimas, nes jis yra gerokai didesnis klausytojų susidomėjimo sulaukdavusius pirmuosius festivalius. Vienas jų vyko koncertų salėje „Saulė“.
„Ir buvo labai gėda prieš kviestinius, puikius Švedijos, Danijos, Olandijos ir Vokietijos atlikėjus, kai salėje sėdėjo vos 20 žiūrovų. Bet suprasti, kad džiazas nėra popsas, nors aš jokiu būdu nesu prieš popsą, bet ir jis turi būti tam tikro lygio. O džiazoytojus sveika užsiauginti“, – neabejoja klausas.
Bėgant metams, augo ne tik festivalio klausytojų gretos, keitėsi ir vietos, kur vyko koncertai. Festivalio renginių būtų senojoje centrinio Šiaulių parko dalyje, už Zubovų rūmų; centrinio miesto bulvaro pradžioje, prie Kaštonų alėjos ir amfiteatre; Talkšos ežero pakrantėje prie Geležinės lapės.
Tačiau bene dalis šios vietos miestems koncertams, Romualdo pastebėjimais, – dabartinė, vyks ir didžioji metų festivalio tokių atlikėjų pasirodymų, – Saulės laikrodžio aikštė.
„Tenykštė erdvė neišblaško nuo scenos sklindančio garso. Labai dėkinga muzikantams, ir tikiu, patogiai klausytojams“, – aplinkos privalumus vardina Romualdas.
Jis džiaugiasi galimybe festivalio klausytojams kasmet pristatyti vis kitą Šiaulių bigbendo programą. Šiemet jų bus net dvi. Įžanga į festivalį birželio 12-osios vakarą taps pernai pirmą kartą klausytojams pristatoma kartu su balsuojančia atlikėja iš Latvijos Aija Vitolina ir talentingu jaunuoju akordeonininku Jonu Vozbutu paruošta „Muzikinė Editos Piaf istorija“.
Ši, R. Sabaliausko žodžiais, „širdžiai maloni programa“ puikiai skambės atnaujintoje, kaip tik vasaros pradžioje žiūrovams po keleto metų pertraukos duris atversiančioje „Saulės“ koncertų salėje.
Antrąją programą festivaliui Šiaulių bigbendas ruošia kartu su praeito sezono „Lietuvos balso“ nugalėtoju Anyanya Udongvo, kilusiu iš Nigerijos. Kaip užsimezgė šis bendradarbiavimas?
„Anya prodiuserei paskambinau iš karto, kai tik pamačiau, kad jis laimėjo „Lietuvos balsą“. Šis atlikėjas man paliko labai gerą įspūdį – lengvai dainuojantis, žino, kas yra džiazas“, – prisimena Romualdas.
Bendroje bigbendo ir solisto programoje skambės populiarios džiazo dainos. Bigbendo atstovas tikisi, kad vienu pasirodymu šis bendradarbiavimas neatsiribos, o taps gražia ilgalaikės draugystės pradžia.
Ką norėtųsi festivalyje išvysti ateityje? Romualdas vardina bent kitų atlikėjų: pasaulinio garso švedų trombonininką Nils Landgre (Romualdas jau pasidomėjo, kad 2025 metais jo koncertai jau suplanuoti, bet gal N. Landgren galėtų Šiauliuose pastabose 2026-aisiais – aut.a), „Grammy“ apdovanojimą pelniusią lietuviškų šaknų. turinčią amerikietę atlikėją Nicole Zuraitis, savo bigbendą Vokietijoje turintį solistą Tom Gaebel („Jei jo nematytum ekrane, galvotum, kad dainuoja pats Frankas Sinatra“, – susižavėjimo šiuo atlikėju, multiinstrumentalistu neslepia R. Sabaliauskas).
„Myliu Šiaulius, nekeisčiau jų į jokį kitą miestą, todėl nuoširdžiai išgyvenu dėl jo kultūrinio gyvenimo, labai noriu, kad plačiai skambėtume. Turime neapsiriboti tuo, ką šiandien ir vien Lietuvos atlikėjais, nebijoti pasikviesti koncertuoti pasaulinių instrumentalistų ir vokalistų. Taip ir. gerakartelė kils aukštyn – linki Romualdas Sabaliauskas
• Kalbino Marina Visockienė, Olenos Muzychenko ir asmeninio albumo nuotr.
Daugiau naujienų rasite portale Miesto naujienos.
